SENOSIOS ŠVENTĖS ARBA RAGANIŠKIEJI ŠABAŠAI :

Imbolkas. Perkūno diena

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, o gyvybės kreivė pamažu pradeda kilti aukštyn. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Tądien senovėje būdavo šventinama namų ugnis, aukojama dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Tai pirmoji Perkūno šventė. Senovės Latvijoje tai Vėjo diena, o JAV ir Kanadoje – Švilpiko diena. Ši šventė siejama su pirmosiomis kliūtimis, kurios iškyla prieš akis pradedant vykdyti susikurtą planą, įgyvendinant troškimus, kurios išsikėlėme per Rėdos rato pradžios, žiemos saulėgrįžos šventę. Šios šventės metu buvo atliekami ritualai, kurių prasmė ir esmė buvo prašyti aukščiausios sąmonės pagalbos kliūtims įveikti taip, kaip pavasario ir Saulės jėga pamažu įveikia žiemą.

 

Ostara. Pavasario lygiadienis arba Lygė

Astronominė pavasario pradžia kai diena lygi nakčiai. Tai pavasario darbų, sėjos pradžia. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu; galbūt kažkada iki krikščioniškos Velykos buvo švenčiamos būtent šią dieną, per pavasario lygiadienį. Šios raganiškos, pagoniškos šventės ritualai buvo siejami su ego augimu, savęs įtvirtinimu. Jei derliaus šventės metu buvo dalijamasi užaugintomis gėrybėmis, jų gausa, pertekliumi, tai sėja visada nukreipta į save, sėjame sau, manome, kad iškilusias kliūtis įveiksime vien savo jėgomis. Ne veltui šiuo metu prasideda ir pirmasis astrologinis zodiako ženklo Avino periodas. Avinas dažniausiai turi puikiai išlavintas lyderio savybes, kurios gan dažnai neteisingai painiojamos su egoizmu, egocentrizmu.

 
Beltane. Valpurgijos naktis

Valpurgijos naktis arba Beltane naktis (pagal senąją tradicija kai pražysta gudobelės arba per pilnatį iki jų žydėjimo) – viena iš aštuonių svarbiausių metuose raganų svenčių Šabų, kai garbinama atgimstanti gamta ir vasaros pradžia. Tai degančios ugnies ir apsivalymo, vaisingumo šventė, stiprybės ir brandumo metas. Ši naktis lyg atsvara Samhaino Šabui (lapričio 30 d.), kai dvasių pasaulis vėl priartėja prie gyvųjų, kai atsiveria vartai į anapus. Šią naktį riba tarp dviejų pasauliu labai trapi, todėl raganos visame pasaulyje renkasi į energetiškai stiprias vietas (dažniausiai tai kalvos – buvo tikima, kad Lietuvoje raganos suskrenda ant Šatrijos ir Rambyno kalnų) ir švenčia vasaros pradžią bei savo tuoktuves su velniu, atlieka vasaros sutikimo, derlingumo, vaisingumo, apsivalymo ir apsaugos ritualus. Šią naktį taip pat vyksta naujų raganų įšventinimo apeigos. Keltų papročiuose Beltanės šventė reiškė ganiavos pradžia, kai gyvuliai pirmą kartą genami į laukus. Žmonės gyvuliams pindavo „apsauginius“ vainikus, kad raganos ir piktos dvasios jiems negalėtų pakenkti, o kad apsauga būtų dar stipresnė varovai kartu su savo bandomis eidavo aplink sukurtus didžiulius laužus arba bent pravesdavo galvijus tarp dviejų laužų. Ugnis, kaip valanti energetiką ir ją sutvirtinanti, apsauganti stichija ir šiandien neprarado savo reikšmės. Šabo metu šokama aplink laužą ir vaikštoma žarijomis. Pagal airių mitologiją, per Beltanės šventę dievų buvo prašoma gero derliaus, atliekami ritualai skatinantys vaisingumą – tai nuostabus metas pradėti vaikelį. Tokiu metu sukurta gyvybė augs su gamta ir turės stiprią sveikatą. Šiuo metu šiuolaikinės raganos ir raganiai tuokiasi. Liaudyje buvusios populiarios gegužinės juk taip pat buvo nukreiptos į naujas pažintis ir lengvą flirtą.

​

Litha. Rasos, Joninės

Astronominė vasaros pradžia, solsticija, vasaros saulėgrįža. Trumpiausios metų naktys būna tarp 18 d. (pats ankstyviausias rytmetys) ir 23 d. (vėliausias saulėlydis). Taigi, šiuo metu šventės kulminacija yra paskutinę trumpiausią metų naktį, tačiau Rasos švenčiamos visą parą. Senovėje ši šventė trukdavo savaitę, dvi, ar net visą mėnesį – nuo Sekminių iki Petrinių (taigi, trukdavo visą trumpiausiųjų naktų laikotarpį). Ryškiausi šventės papročiai – rateliai aplink laužą, šokinėjimas per ugnį; kupoliavimas, vainikų pynimas ir burtai iš žolynų; apipinti vartai ir žolynais išpuoštos kartys, stebulės; vainikų ir ugnelių leidimas upe; budėjimas per naktį, paparčio žiedo ieškojimas; saulės sutikimas, prausimasis ryto rasoje, maudynės šaltiniuose, upėse, ežeruose saulei tekant dažniausiai buvo atliekami poromis, kartu, susikibus už rankų taip tarsi įteisinant, užtvirtinant poros susidarymą, poravimąsi, kuris buvo prasidėjęs jau nuo gegužinių, Valpurgijos nakties. Brandos motyvas įrašytas ir vieno iš pagrindinių šventės ženklų – Kupolės – pavadinime. Jis tapo netgi Rasos šventės sinonimu – Kupolė, Kupolinės (nuo „kupti“, „kupėti“, t. y. vešliai augti; „kupa“ – pats vešlumas). Bet aukščiausias brandos taškas – kupa tuo pačiu yra ir slenkstis iš gyvėjimo į apmirimą. Išoriškai tai sunkiai pastebima, tačiau įvyksta esminis lūžis: kupoje apvaisintos augmenijos gyvėjimo kreivė palinksta myriop. Perkopusi dangaus skliaute aukščiausią tašką saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių. Vis labiau įsigalioja esmės virsmo formulė nokti – nykti.

​

Lammas. Derliaus ir dėkingumo šventė

Šiandien mūsų jau tiksliai nebeišaiškinama, nebešvenčiama šventė. Tai Saulės ir gyvasties virsmas derliumi ir gausa, tai pažinties aistros, polėkio ir meilės virsmas šeima. Remiantis pagoniškuoju, raganiškuoju tikėjimu bei pasaulio samprata šią dieną galima būtų laikyti tikrąją motinos diena. Šią dieną buvusi tradicija dalinti elgetoms duoną, ankstyvojo derliaus dovanomis šelpti pavargėlius, maldyti ubagus. Buvo atliekami ritualai šeimos sutvirtinimui pasiekti, derliui gausinti.

​

Mabonas, Rudens lygiadienis

Naktis vėl susilygina su diena, metų Ratu leidžiamės žemyn. Tai astronominė rudens pradžia. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam kiek vėliau, rugsėjo 25-26 d.; mat šviesos spinduliai, eidami pro Žemės atmosferą tarsi pro kokį lęšį, lūžta ir šiek tiek pailgina šviesiąją paros dalį. Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus, miške prasideda kanopinių žvėrių vestuvės – ruja. Tikėtina, kad senoviniai rudens lygiadienio šventimo papročiai krikščionybės laikais yra išsisklaidę į Šv. Mato dieną (rudens Sambariai, padėka dievams už derlių, aukojimai) ir į Mykolines (duoklės valdovams ir dievams, Patalkių vaišės, orų spėjimai, būsimų piršlybų burtai). Na, o raganos švenčia vieną iš metų Šabų Maboną. Mabono dienos ritualo metu svarbiausia atlikti kelis „darbus“: Prisiminti mirusias giminės moteris; Turite šansą atsikratyti blogų įpročių, netinkamų situacijų, atitolinti nenorimus įvykius; Galite pasirūpinti savo materialine padėtimi atlikti materialinę gerovę (kuri anksčiau buvo tiesiogiai siejama su gausiu derliumi) skatinančius ritualus. Tai taip pat ir metų rezultatų „suvedimo“ laikas, kai galima įvertinti, kokie tikslai buvo pasiekti per metus, ar įgyvendinti žiemos saulėgrįžos norai ir pan. Ne veltui po derliaus nuėmimo šventės vykdavo vestuvės, kaip visos vasaros (pradedant Valpurgijos naktimi bei Joninėmis) rezultatas.

 

Samhain, Tamsos sezono pradžia

Šią dieną vykdavo atlaidai, triukšmingi trečiojo derliaus, rudens gėrybių, amatų jomarkai (Simajudo turgūs). Senovėje tai buvo didžiosios derliaus nuėmimo šventės dalis – linarūtės pabaiga. Vakarų kraštuose keliomis dienomis vėliau švenčiamas (spalio 31 d.) – Halloween’as (Hallowmas Eve – Visų Šventųjų dienos išvakarės). Helovinas tam tikrą dieną buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių. Keltai garbino Saulės dievą (Belenus) – jo šventė buvo Beltane dieną (gegužės 1 d.), dar vadinama Valpurgijos naktimi, ir mirties viešpatį, arba mirusiųjų dievą, kuriam buvo skirta Samhain diena – spalio 31-oji. Beltane buvo vasaros šventė, o Samhain žymėjo žiemos pradžią. Lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia, todėl šiuolaikinės raganos šią dieną švenčia savotiškus Naujuosius Metus, kai užbaigiami metų darbai ir pradedami pamažu kurti nauji norai, su kuriais prasitiksime naujo ciklo pradžios šventę – žiemos saulėgrįža. Žinoma, Samhain šventė nebuvo unikali – daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Induizmas turi Holi naktį, irakėzų indėnai švenčia mirusių dieną kas 12 metų, maldomis paminėdami visus per tą laiką mirusius. Meksikoje nacionalinė šventė, kai gyvieji pagerbia mirusius, prasideda lapkričio 2 d. ir tęsiasi kelias dienas. Pavyzdžiui, ten durys puošiamos gėlių girliandomis, skirtomis pasveikinti Angelitos – mirusių vaikų sielas. Ilgės yra vartai į marõs pasaulį, kur paliegę, pasiligoję būties šešėliai ilgisi būtosios saulės. Šią dieną atliekami mirties, atsisveikinimo, atsikratymo, darbų, veiklos užbaigimo ritualai. Senas periodas, laikas praėjo, būtina su juo atsisveikinti, jį pamiršti ir „palaidoti“, atiduoti mirties dievų bei deivių globai.

​

Yule, Elnio devynaragio šventė

Nuo vėlinių iki žiemos saulėgrįžos gyvybės kreivė vis dar leidžiasi iki pat žiemos saulėgrąžos. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos didžiausio gamtos nuovargio taškas, mirties deivės Maros pergalės valanda. Tačiau Kalėdos ir vilties pradžia. Įvyksta lūžis, peržengiamas slenkstis iš liesėjimo į gyvėjimą — atsigavimą. Iki krikščioniškuoju laikotarpiu buvo švenčiama elnio devynaragio šventė, kurios metu mitinis gyvūnas parnešdavo saulę savo raguose atgal į žemę. Tai naujo gyvenimo ciklo pradžia, kuriam naujus tikslus, norus ir uždavinius būtina išsikelti būtent šios šventės metu. Ne veltui iš „įpročio“ ir to sąmoningai nesuvokdami kuriame naujus planus naujiems metams, naujus norus, linkėjimus. Tačiau tuo pat metu šiandien darome ir vieną esminę klaidą siekdami senus darbus pabaigti iki kalendorinių Naujųjų metų – juos užbaigti reiktu iki gruodžio mėn. 21 d., kol tamsųjį metų periodą valdo mirties deivės ir dievai, o nuo gruodžio mėn. 21 d. ar net jos metu jau reikia turėti aiškų planą ateinančiam gyvenimo ciklui. Visgi tai Saulės šventė, kurios metu visi burtai ir apeigos buvo atliekamos tam, kad nuspėti naujo periodo vyksmus, ateitį, pakloti sėkmės pamatą.

​

Visose didžiosiose kalendorinėse šventėse bei apeigose būdavo akcentuojamas virsmas, kuris nuolat pasikartoja gamtoje ir žmoguje. Virsmas arba pasikeitimas žmoguje išoriškai sunkiai pastebimas, o gamtoje jis matomas aiškiau. Augalija po metinių švenčių — virsmo tampa visai kitokia, pvz., grūdas virsta želmeniu ir todėl akivaizdu, kad nėra prasmės prikeldinti sunaikintąją iškamšą. Ji mirė ir pamažu atsiranda kažkas nauja. Žmogus iškelia idėja, ją brandina, kol ji virsta rezultatu. Mūsų uždavinys yra pajausti ir išlaisvinti esmę, sekant gamtos, metų rėdos rato ritmais, ritualais padėti ir SĄMONINGAI pagelbėti sau pasukti įvykius tinkamesne linkme, nesigręžioti į praeitį, žvelgti tik į ateitį, neužstrigti viename gyvenimo periode ilgiau nei derėtų ir reikėtų. Atrodytų, tokie uždaviniai tuo pat metu labai paprasti, o kartu ir sudėtingi pasiduotų įgyvendinami tik antgamtiškų galių turinčiai asmenybei – raganai, tačiau pati galingiausia ragan slypi giliai kiekviename iš mūsų, tereikia leisti jai mąstyti, kalbėti ir sąmoningai veikti.

​

Panaudota informacija iš Rasa Ambraziejienė „Rasties vermė apie ženklus ir simbolius“; Iš leidinio A. Žarskus „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, 1999